Kelio moteris Stefutė prašo sugrąžinti pasisavintus „Taisom kelią“ merginų stendus 

Vasaros darbų sezonas keliuose persirito į antrąją pusę, atitinkamai vystosi ir AB „Panevėžio keliai“ inicijuotos eismo saugumo ir tolerancijos akcijos „Taisom kelią“ veiksmas. Kelio moteris Stefutė ir „Taisom kelią“ programos dalyvė Kristina Vaičiūnaitė šį sykį lankėsi rekonstruojamuose kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis ruožuose. Būtent šiame kelyje gegužės mėnesį startavo „Taisom kelią“ akcijos praktinė dalis, kai statybvietėse kelyje buvo pastatyti informaciniai stendai, papildomai informuojantys apie vykdomus darbus ir raginantys eismo dalyvius kelyje elgtis saugiai. 

Įspūdžiais paprašėme pasidalyti Kelio moters Stefutės (aktorės Violetos Mičiulienės), kuri šią vasarą vien iš pilietinės pareigos negali ramiai pravažiuoti pro jokį remontuojamą objektą.

– Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai? Ar keičiasi eismo dalyvių elgsena?

– Šiandienos akcija truputį skyrėsi nuo ankstesnės. Susidarė įspūdis, kad šiuo keliu važiuojantys žmonės vyksta jau ne pirmą kartą, ir žino, kad bus daug eismo ribojimų, yra apsipratę, tolerantiškai žiūri į remonto darbus. Vis dėlto, dažniausiai teiraujamasi, kada darbai baigsis. Juokais primenu, kad nieko labiau amžino nei remontas, pasaulyje nėra. Remontas niekad nesibaigia, jis gali tik tęstis. Teko susitikti automobilininkų, kuriuos jau buvom kalbinę pirmosios akcijos šiame kelyje metu. Jie skundėsi, kad mūsų dovanoti automobilių kvapukai nebekvepia ir laikas juos atnaujinti. Vairuotojams įteikiam kvapukus, dvelkiančius naujo automobilio kvapu. Kaip žinia, naujame automobilyje kiekvienas jaučiasi geriau ir tampa pakantesnis.

Žmonės važiuoja iš kaimukų į miestą. Labai smagu, kada mašina pilna žmonių, miegančių vaikų, daržovių iš kaimo, ir visi mus pamatę šypsosi. Šnypštė tiktai vienas nedraugiškas objektas – katinas,  apuostė „Panevėžio kelių“ liemenę, bet nekando, nors jį gabenę šeimininkai gąsdino, kad gali įkąsti.

Kelyje sutikome moteriškę, kuri  jau metus laiko kiekvieną penktadienį su vaiku važiuoja tuo keliu  iš Vilniaus į Daugpilį, kur dirba jos kinietis vyras. Moteris pasakojo, kad jau pavargo nuo kelio, kurį taip dažnai tenka įveikti, tačiau kiekvieną penktadienį jai atrodo, kad kelias lyg ir trumpesnis darosi, pastebi, kaip darbai juda į priekį.

Įsiminė senukų pora, kuriems tarp septyniasdešimt-aštuoniasdešimt metų. Jie sakėsi išvažiavę į žvalgybą. Prisipažino, kad būdami vietiniai gyventojai yra suradę apvažiavimo kelius ir šunkeliukus, kur nėra eismo ribojimų, tačiau rekonstruojamu keliu važiuoja iš smalsumo, nori pravažiuoti trasą, pamatyti kaip remontuojamas kelias. Taip smagu, kada žmonės pasidaro ekskursiją, nelekia,  juda ramiai, pasidairydami. Tai tokie mūsų nuotykiai.

– Kaip teko patirti, labiausiai dėl eismo ribojimų burnoja tolimųjų reisų vairuotojai, kuriems judant per Lietuvą eismo trukdžiai neleidžia laikytis įprasto grafiko. Kokios jų nuotaikos?

– Vilkikų iš Lietuvos ir Lenkijos vairuotojų nuotaikos buvo neprastos. Jie, regis, irgi susitaikė  su tuo, kad iki žiemos važiuos su trukdžiais. Ir smagu, kad pagyrė Lietuvos kelius. Pasak mano pašnekovų, palyginti su kai kuriais Rusijos ar Latvijos keliais, mūsų šalyje net ir remontuojamas kelias yra labai geras.

Labai krito į akis nuostabiai linksmai nusiteikusi šeimyna. Vyras ir žmona važiavo iš Sankt Peterburgo į Čekiją. Įsivaizduojat, kiek kilometrų jų laukė prieš akis. O mašinoje drauge keliavo gal keturi pudeliai. Sakė, kad gabenasi ir daugiau gyvūnų, tai nuogąstavo, kad jų nepraleis pasienyje.

Vyras vairuotojas, kuris sakėsi esąs profesorius iš Leningrado (Sankt Peterburgo, Rusija) kalbėjo, kad kelyje nervina, kada važiuoji ir vėl stoji, ir vėl remontuojama, ir vėl raudoni šviesoforai, ir tu tempiesi,  ir negali lėkti norimu greičiu. O kada vyksta tokia akcija, tai iš karto pakyla nuotaika ir į viską žiūri daug paprasčiau. Nes visa tai, ką mes darome – bendravimas su vairuotojais,  informaciniai stendai šalikelėse su merginų atvaizdais – sukelia šypseną, nuslūgsta įtampa. Tikėtina, kad iš vairuojama mažiau agresyviai.

– Kaip vairuotojai vertina šią eismo saugumo ir tolerancijos skatinimo akciją?

– Ne kartą pravažiuojantys mūsų kalbinti vairuotojai yra pasakę, kad tokios akcijos dar nėra matę ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse.

Patys kelininkai vyrai jau žino, kad akcija „Taisom kelią“ organizuota dėl jų saugumo, ir kad niekas jų nebartų dėl ribojamo eismo. Manęs dažnai klausia, kodėl būtent merginos, ir aš, moteris, dirbame kelyje. Manau, kad taikdariška misija paties Aukščiausiojo deleguota būtent moteriai. Ką galima pasakyti moteriai, kuri atsiprašo už sukeltus nepatogumus? Tik atleisti ir nepykti. Viską darom dėl tavęs, vairuotojau, kad kelias būtų lygus, tiesus ir saugus.

Ir šiaip labai smagu. Lietuviai, pamatę mus, atpažįsta ir šypsosi, bet smagiausia, kai važiuoja ir rusai, ir latviai, ir lenkai, ir pamatę mus, dar nežinodami, kas vyksta, pradeda šypsotis. Šypsena kelyje yra saugumo garantas, kad nelaimių bus kuo mažiau.

– Pastebėjome, kad žmonės noriai fotografuojasi prie „Taisom kelią“ stendų, kaip prie išskirtinių turizmo objektų. Bėda ta, kad akcijos metu netekome dviejų stendų su merginų atvaizdais.

– Vieną „merginą“ praradome kelyje Kaunas-Zarasai-Daugpilis jau antrąją akcijos dieną, kitas stendas dingo Pakruojyje. Teko girdėti, kad Pakruojo atveju prie dingimo prisidėjo vietos abiturientai, kurie sulaužė šiaip jau stiprų metalo stendą ir nusinešė viršutinę dalį, paliko tik „kojas“. O kriminalas Zarasų krašte taip ir liko neišaiškintas.

Kreipiuosi į tuos niekadėjus, kurie plakasi šalia kelio ir vagia informacinius skydus – sugrąžinkite, prašau, inventorių atgal į tą vietą, iš kurios paėmėte.

– Tai gal vis dėlto, statybvietėse reikėjo įrengti ne kelininkių merginų, o vaikinų stendus?

– Tai kad vaikinus, dirbančius kelyje, galima ir gyvai pamatyti, kasdien. Pažiūrėkit, kokie gražuoliai. O moterų kelininkių nuo sovietmečio nebesimato, beveik išnyko ta populiacija. Juk anksčiau sunkiausius darbus kelyje nudirbdavo moterys, net kontoros darbuotojos būdavo kviečiamos į talką dirbti kelyje, kai reikėdavo paruošti objektą pridavimui. Šiuo metu fiziškai sunkiausi darbai atitenka vyrams, todėl moteris, dirbanti kelyje, tapo retenybe.

Na, o visokios pikantiškos užuominos, susijusios su moterimis prie kelio, mūsų netrikdo. Visuomet buvo ir bus ir kelių plaštakių, ir kelių erelių, ir kelių gaidelių. Tegul kiekvienas sprendžia, atsižvelgdamas į savo sugedimo laipsnį.

Aš – kelio moteris Stefutė. Pagrįstai tikiuosi, kad žmonės gerbs ir mano, kaip kelio moters darbą, ir mūsų vyrų – kelininkų kasdienį triūsą bei pastangas sudaryti geresnes eismo sąlygas.

Labai patiko vienas komentaras, kurį aptikau diskusijų forume internete. Žmogus nufotografavo vieną iš įrengtų stendų ir parašė: „Gerulis! Štai kokios gražuolės prie Zarasų kelią taiso“.

– Ačiū už pokalbį. Kokie artimiausi kelio moters Stefutės planai?

– Manau, kad drauge su „Taisom kelią“ merginomis vyksime pasižiūrėti, kaip teisiama europinio geležinkelio „Rail Baltica“ trasa. Taigi, „Taisom kelią“ akcija laikinai persikelia į geležinkelius.

Andriaus Repšio nuotraukos